Dirbdama individualiai remiuosi psichoanalitiniu požiūriu. Būtų sunku trumpai šį požiūrį apibrėžti, bet manau kalbantis apie jausmus, vidinius konfliktus ar simptomus, aiškėja jų priežastis ir reikšmė. Kartu psichoterapija tai tarsi kelionė laiku, kur saugioje terapinėje aplinkoje tyrinėjant emociškai reikšmingus išgyvenimus, gyvenimo istorija įgauna vis aiškesnį ir labiau vientisą vaizdą - atrandama kaip ir kodėl ankstyvieji patyrimai persikelia į dabartinius santykius (tiek su savimi, tiek ir su aplinkiniais), ir kokią įtaką tai turi žmogui bendrai (savijautai, pasirinkimams, poelgiams, reakcijoms, požiūriui ir pan.). Šio terapinio proceso (ir kartu terapinio santykio) metu randasi galimybė perdirbti pasikartojančius sunkumus ar santykių problemas - įgarsinant išgyvenimus žodžiais (jausmus, mintis, potyrius, norus ar konfliktus) pamažu atsiveria durys geresniam savęs supratimui, realesniam savęs ir kitų matymui bei gyjimui.